Pilki keleliai dunda, pilki keliai – kaip toje dainoje, šįkart didesnė mūsų kelionės dalis driekėsi vieškeliais. Kitaip Griškabūdžio ir nepasieksi. O čia tikras perlas stūkso – net 1740 m. statyta unikali medinė daugiakampė bažnyčia, vienintelė tokia Lietuvoje, užburianti neapsakomo grožio architektūra ir savo aura. 
️
Toliau Kudirkos Naumiestis, prieš tai vadintas Šakių Naumiesčiu, o dar anksčiau – Vladislovavu. Tik po 1934 m., atidengus paminklą Vincui Kudirkai, gavęs dabartinį pavadinimą. Čia žymusis visuomenės veikėjas, gydytojas, muzikas gyveno, čia jo iniciatyva buvo spausdinamas ,,Varpas”, čia jis sukūrė mūsų tautos himną
Apie tai daugybė istorinės medžiagos muziejuje, kur ir ekspoziciją, ir filmą apie šį iškilų tautos šauklį žiūrėjome. Savaip įdomūs mieste ir savamokslio dailininko bei skulptoriaus Sederavičiaus darbai. Autorius labai mėgo arklius. Tarp kitų kūrinių jų neįtikėtinai didelės aukščio sulig namu skulptūros čia atrodo kažkaip net nežemiškai. Dar įdomesnė vieta – dabar jau niekur nevedantis tiltas per Širvintos upę, iš abiejų krantų įrėmintą riboženkliais, skiriančiais mūsų Lietuvą nuo Rusijos. Čia pat kur kas jaukesnė vieta senų beržų alėja su vaizdu į baltus ir didingus bažnyčios bokštus bei dar malonesnė viešnagė pas draugijos narę Rūtą jos tėviškės namuose. O tada dulkėtu vieškeliu iki Sudargo piliakalnių, ant Nemuno kranto. O jų čia net penki, su užburiančiu vaizdu ir skulptūra Selendžeriui ,,Rugiuose prie bedugnės“, kuri čia įgauna prasmę, užgniaužia kvapą, bet sugrįžti į šią vietą norėtųsi kiekvienam ir net ne kartą! Pakeliui
Kidulių dvaras nustebino neįprasta paroda. Čia ekspozicijoje puikavosi papuošalai iš… plaukų! Neįtikėtina, neįprasta, bet neapsakomai gražu. Pasirodo, jų gamybos subtilybės, pasitelkus išmonę ir begalinę kantrybę į Lietuvos dvarus 19-ame amžiuje atkeliavo iš Švedijos. Net ir šiandien jais galima puoštis! Į šią juvelyrikos sritį įsigilinusi menotyrininkė ir kultūros tyrinėtoja L.Siparienė, kuri pati kuria dirbinius iš plaukų ir rengia parodas. Dar viena paroda pakeliui namo grožėjomės Plokščiuose – neapsakomos ramybės oazėje, žingsniuojant Vaiguvos upės – kelio pakrante. Skoningai senų medžių paunksmėje įkomponuotos nuotraukos prikausto žvilgsnį, o slėnyje sutūpusių trobų gyventojai dar ir šiandien namo sugrįžta mašina ar dviračiu, anksčiau arklio vežimu važiuojant ar net brendant upe! To nenupasakosi, reikia tiesiog pamatyti. Ir kokių tik nėra tų kelių. Ir kiekvienam savo. Kaip ir gyvenime…
