Kelionės maršrutas šįkart nusidriekė link Suvalkijos. Pradžiai užsukome į Sasnavą, mažą miestelį su daugybe zuikių. 
Jie čia pasitinka kiekvieną pakeleivį tiek gatvėje , tiek muziejuje. Matyt, apylinkių giriose anksčiau jų būta tikrai daug, nes zuikis puikuojasi miestelio herbe. Gerokai virš 6 tūkstančių ilgaausių įkurdinti bendruomenės centre.
Veiklios mokytojos iniciatyva, pilkių skaičius tik didėja ir atvyksta jie iš viso pasaulio. Tiek edukacinės, tiek kitos veiklos čia tokios mielos, o kur dar įtraukus pasakojimas! Kiek paprasto nuoširdumo ir puikios nuotaikos visai dienai.
Marijampolė mus pasitiko gatvės menu- piešiniais ant kalėjimo sienų. O kokia puošni šimtametė geležinkelio stotis, pati gražiausia Lietuvoje, suprojektuota paties Fryko! Išlikęs autentiškas vidus, o dabar čia eksponuojami dailininkų darbai. Miesto centre visur šmėžuoja katės-skulptūros, piešiniai- kaip atminimas grafienės Butlerienės, kadais taip jas mėgusios. Suvalkijos sostinės Poezijos parkas užbūrė žydinčiais ryškiais želdynais ir įspūdingais fontanais. O kur dar atvirkščias dailininko Bartkaus piešinys ,,Tekantis gyvenimas“ ant senosios užtvankos sienos! Upė rodos ramiai mūsų laukė, tad piešinio atspindys vandeny liks ir atminty ir nuotraukoj.
Kokia palaiminta akimirka!
Pravažiuojant Vilkaviškį ir matant atdaras duris negalėjome neužsukti į didingą baltai švytinčią miesto katedrą, šiuolaikinio stiliaus su įspūdingais ryškiaspalviais vitražais languose, išpuoštą puokštėmis saulėgrąžų. 
Vidaus baltumas, geltonų žiedų gausa ir vitražų mėlis tiesiog užbūrė tyru jaukumu.
Pravažiavus didžiulį Paežerių ežerą netrukus jau braidėme po senutėlių medžių parką su rožynu ir daugybe tiltelių ant to paties ežero kranto. Įspūdingas dvaro pastatas skendėjo žalumoje, o išgalėjusiems įlipti į bokštą, grakštūs ir šviesūs dvaro rūmai mėlyname dangaus ir ežero fone dar labiau išryškėjo. Skoninga rūmų vidaus architektūra čia kontrastavo su čia vykusia paroda ,,1960-ieji. Kai mama dėvėjo mini“. A.Vasiljevo kolekcijos darbai nukėlė į kultūrinę kelionę, kur drąsios formos, medžiagos ir siluetai negalėjo nežavėti. Kavinėje prie kavos puodelio atokvėpis, o pakeliui namo- saulėgrąžų laukas, mielai geltonas, spinduliuojantis šviesą ir saulės atspindį visų mūsų akyse.
